Herbai yra ne tik miesto, bet ir tam tikros teritorijos, korporacijos, giminės ir, žinoma, valstybės skiriamieji ženklai. Jie kuriami laikantis nustatytų heraldikos taisyklių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu su Kaišiadorių apylinkėmis galime sieti Trakų kunigaikštystės, vėliau Trakų vaivadijos herbus. Čia gyveno arba turėjo dvarus žymūs Lietuvos didikai ir bajorai Oginskiai, Riomeriai, Tiškevičiai, Pociejai ir kiti, kurie naudojo savo giminių herbus. Kai kurie miesteliai XVIII a. gavo savivaldos privilegijas ir herbus - tai Žiežmariai, Žasliai, Rumšiškės ir Darsūniškis. Dabartinio miesto apylinkės dar XX amžiaus pradžioje priklausė Žiežmarių parapijai ir valsčiui, todėl  siejosi su šiuo miesteliu, kurio herbe buvo vaizduojamas šv.Stanislovas (tiesa, šis ryšys tėra istorinis, nes herbas dėl to meto politinių aplinkybių neturėjo juridinės reikšmės ne tik aplinkiniams kaimams, bet ir pačiam miesteliui).  Pagrindiniai herbų elementai - skydas ir jame vaizduojamos heraldinės ar paprastos figūros. Senieji herbai dažnai turi įvairių papildomų elementų - šalmą, karūną, skydo atramas, įrašus. Svarbus herbo bruožas - spalva. Klasikinės herbų spalvos - raudona, mėlyna, juoda. Įvairiais istoriniais laikotarpiais herbų pavidalai keitėsi kartu su meniniu stiliumi.
    Lietuvos heraldikos atgimimas žymus 1966-1970 metais, kuomet prie Lietuvos TSR kultūros ministerijos veikė Heraldikos komisija, kuri rūpinosi miestų istorinių herbų atkūrimu ir naujų paruošimu. 1968 metais ši komisija aprobavo istorinį Rumšiškių ir naujai sukurtą Kaišiadorių herbus. Juos abu paruošė dailininkas Arūnas Tarabilda.
    Kaip sukurtas Kaišiadorių herbas? Šis darbas buvo pavestas žymiam dailininkui A.Tarabildai, kuris buvo vienas žymiausių lietuviškosios heraldikos kūrėjų, paruošęs herbų etalonus ir kai kuriems kitiems Lietuvos miestams. Parenkant herbo figūrą labai svarbu atsižvelgti į miesto istorines ypatybes. Nors dabartinių Kaišiadorių vietoje gyventojų pėdsakus parodo net priešistorinių laikų dirbiniai, o istoriniai rašytiniai šaltiniai Kaišiadorių gyvenvietę mini jau keletą šimtmečių, tačiau didžiausią įtaką miestelio išaugimui turėjo maždaug 1860 metais per Jatkonių kaimo ir Kaišiadorių dvaro laukus nutiesta Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka į Virbalį, taip pat 1871 metais pratęsta Kaišiadorių-Liepojos geležinkelio linija. Tokiu būdu dabartinio miesto vietoje atsirado reikšmingas geležinkelių mazgas su stotimi, šalia kurios ir išaugo miestelis.  Atsižvelgiant į geležinkelio reikšmę miesto raidai dailininkas Arūnas Tarabilda Kaišiadorių herbo figūromis ir pasirinko lekiančius keturis baltus stilizuotis žirgus su vėjyje besiplaikstančiais karčiais ir raudonomis akimis. Tai iš tiesų įdomus ir platus vaizdinys. Žirgai primena skirtingomis kryptimis pralekiančius traukinius, ilgi banguoti žirgų karčiai - garvežių paliekamų dūmų juostas, o raudonos akys - žibintus. Šios figūros įkomponuotos juodame skyde, o kaip jau minėta, ši spalva yra klasikinė, nuo seno naudojama heraldinėje praktikoje. Lietuvos heraldikos komisijos pirmininko Edmundo Rimšos nuomone - tai vienas iš gražiausių ir įdomiausių herbų, sukurtų 1968-1970 metų laikotarpiu, tai vienas geriausių lietuviškosios heraldikos pavyzdžių. Simboliška, kad netgi pirmasis Lietuvos Respublikos traukinys 1919 metų liepos 7 dieną pajudėjo būtent iš Kaišiadorių.
    1996 metais rajono savivaldybė ėmėsi žygių šį herbą patvirtinti kaip Kaišiadorių savivaldybės oficialų ženklą. Ruošiantis herbą sutvarkyti pagal dabartinius heraldikos reikalavimus nutarta nekeisti simbolių, tik pataisyti herbinio skydo formą, o vietoje baltos spalvos panaudoti sidabrą. Paruošti naują herbo variantą Lietuvos heraldikos komisija pasiūlė dailininkui Arvydui Každailiui (herbo kūrėjas A.Tarabilda jau miręs).

      Apie savo darbą Arvydas Každailis pasakė:  - Paties herbinio ženklo kaip simbolio aš nekeičiau visiškai, tik pritaikiau naujos formos skydui. Dabar jie yra sunorminti, o anksčiau atskirų epochų herbams buvo skirtingi. Mano kūrybos daugiau yra kuriant vėliavą, pritaikant herbą antspaudui. Man buvo malonu prisiminti pažintį su velioniu Arūnu. Aš šį herbą dariau su meile, su prisiminimais. Džiaugiuosi, kad galėjau padėti tai žemei, kurią myliu. Netankiai ten būnu, bet visuomet važiuojant automobiliu ar traukiniu žiūriu į tą plataus reljefo žemę, kuri yra Lietuvos valstybės lopšys. Ta žemė man yra labai brangi...