Kultūros paveldas – karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Jį galima skirstyti į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį.

Kilnojamasis kultūros paveldas – tai pagal paskirtį ir prigimtį visuomenės ir žmogaus veiklos sukurti medžiaginiai kūriniai ir kiti daiktai, reikšmingi archeologiniu, istoriniu, meniniu, moksliniu, techniniu, religiniu ir kitokiais požiūriais, taip pat apibūdinantys tipiškus ir specifinius gyvenimo reiškinius.

Kilnojamasis kultūros paveldas. Į respublikinės ir vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašus buvo įtrauktos 55 kultūros vertybės, buvusios Kaišiadorių rajone. Dalies jų šiuo metu rajone jau nebėra, dalis pakeitusios pirminę saugojimo vietą pačiame rajone, dalies buvimo vieta nėra aiški. Be to, atliekant Kaišiadorių vyskupijos paveldo inventorizaciją, surasta naujų kultūros vertybių. Taigi, šiuo metu nėra tikslaus kilnojamųjų kultūros vertybių sąrašo.

Nekilnojamasis kultūros paveldas – tai praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija.

Nekilnojamasis kultūros paveldas. Kaišiadorių rajone yra 120 saugojamų nekilnojamųjų kultūros vertybių: 17 vietinės reikšmės paminklų (5 archeologijos, 8 istorijos, 3 architektūros paminklai ir 1 urbanistikos paminklas) bei 103 valstybės saugomų paveldo objektų (57 archeologinės, 14 mitologinių, 2 įvykių, 6 laidojimo vietos, 1 urbanistikos vertybė, 6 statiniai; 27 paminklai, įtraukti į Naujai išaiškinamų paminklų ir Laikinosios apskaitos istorijos ir kultūros vertybių sąrašus).

_ _ _

SVARBIAUSI KULTŪROS PAVELDO OBJEKTAI

Kaišiadorys

Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra

1908 m. parengtas mūrinės bažnyčios projektas. 1912 m. Kaišiadoryse pradėta statyti mūrinė neogotikinė bažnyčia. Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčios statyba sustojo. 1924 m. buvo atnaujintas ir papildytas bažnyčios projektas. 1926 m. įsteigus Kaišiadorių vyskupiją, ji pertvarkyta į katedrą; projektas vėl papildytas. 1932 m. baigti statybos darbai. 1936 m. bažnyčia tapo vyskupija.

Kaišiadorių katedra yra neogotikinio stiliaus, su trisiene apside, aukštu centriniu bokštu ir bokšteliais kampuose. Vidus 3 navų, atskirtų daugiabriauniais pilioriais. Katedros skliautai kryžminiai.

Kaišiadorių apylinkės seniūnija

Kaišiadorių (Gudienos) dvaras (IP 275)

Dabartinių Kaišiadorių dvaro pastatų vietoje 1531 m. stovėjo totoriams priklausęs dvaras. Tarp 1784–1795 m. Kaišiadorių dvaras atiteko Romerių giminei ir tapo Vladikiškių dvarui priklausančiu palivarku. XIX a. viduryje Kaišiadorių palivarkas buvo atskirtas nuo Vladikiškių dvaro ir vėl tapo atskiru dvaru. Apie 1850–1856 m. dvaras atiteko Ričardui Teofiliui Romeriui. Po jo mirties dvaras padalintas į dvi dalis:  dalį dvaro paveldėjo sūnus Eugenijus, kita dalis atiteko dukrai Vandai. 1885 m. dvaras už skolas buvo užstatytas Vilniaus žemės bankui. Tuo metu dvarą sudarė tinkuotas ponų namas, virtuvė, oficina ir darbininkų namas. 1890 m. dvaras buvo perdalintas: V. Sycianko atiteko beveik visas Kaišiadorių dvaras, M. Romerienei – dalis Kriaučiškių palivarko. Likęs dvaras buvo nugyventas ir 1905 m. parduotas Justinui Strumilai, tuo metu jau valdžiusiam ir Žiežmarių dvarą. 1926 m. dvaras buvo išdalintas; J. Strumilai liko 80,03 ha dvaro centras su pastatais. 1940 m. buvo net 17 dvaro pastatų. Tais metais dvaras buvo nacionalizuotas.

Geležinkelio viadukas (S 19)

Viadukas pastatytas 1890 m. tiesiant geležinkelį Varšuva–Virbalis. Viadukas yra geležinkelyje Vilnius–Kaunas, kelyje Gudiena–Kiemeliai. Viaduko ilgis – 12,7 m, plotis – 4,4 m.
 

Vladikiškių (Stasiūnų) dvaras (IP 282)

Vladikiškių dvaras priklausė Kierdėjams. XVII a. pabaigoje jis perėjo į Romerių giminės rankas. Jie valdė dvarą iki pat 1926 m.. 1922 m., remiantis Žemės reformos įstatymu, įvykdyta dvaro žemės parceliacija, dvaro sodyba ir likusi žemė palikta valdžios žinioje iki 1923 m., kai pagal įgaliojimą dvarą perėmė Kamilė Riomerytė. Tuo metu dvarui priklausė 3 gyvenamieji, 7 ūkiniai pastatai, sodas, 69 ha žemės. 1926 m. K. Riomerytė pardavė dvarą Vladislavui ir Pranui Chatkevičiams. 1934 m. dvarą įsigijo Zigmas Šimašius. 1940 m. beveik visa dvaro žemė buvo nusavinta. Iki mūsų dienų išliko dvaro gyvenamasis namas, mūrinis tvartas ir svirnas, dalis parko ir tvenkinys.

Kruonio seniūnija

Atmainų (Darsūniškio) pilkapynas (A 305)

Pilkapyne yra apie 190 nuo 5–6 iki 8–13 m skersmens ir iki 1,6 m aukščio suploto pusrutulio formos pilkapių, išsidėsčiusių tarpusavyje 2–7 m atstumu. Pilkapiai supilti iš smėlio. Jų sampilai apjuosti grioviais ir duobėmis. Pilkapiuose rasti degintiniai žmonių ir griautiniai žirgų palaidojimai. Pilkapynas datuojamas IX–XII a.

Basonių II (Kalvių) senovės gyvenvietė (A 59)

Gyvenvietė buvo įkurta Kalvių ež. pietinės įlankos pietvakarinio kranto aukštutinėje terasoje. Pagal 1995, 1999–2000 m. vykusių žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu rastus titnaginius dirbinius ir titnago skaldą gyvenvietė datuojama vėlyvuoju paleolitu (IX tūkst. pr. Kr.) ir mezolito I-ąja puse (VIII–VII tūkst. pr. Kr.) bei priskiriama Svidrų kultūrai.

Darsūniškio miestelio vartai

Kadangi miestelis dažnai kentėdavo nuo gaisrų, todėl apie 1818–1820 m. (po 1818 m. gaisro) prie pagrindinių įvažiavimų į Darsūniškio miestelį buvo pastatyti treji vartai: kelyje Darsūniškis–Kruonis – šv. Agotos vartai (šiauriniai), kelyje Darsūniškis–Užgirėlis – šv. Jurgio (rytiniai) ir kelyje Darsūniškis–Sekionys (pietiniai). Anuomet pastatyti vartai nėra išlikę iki mūsų dienų. 1963 m. vartai buvo nugriauti, skulptūros ir paveikslas išvežti į Ateizmo muziejų. 1990 m. Vytauto Lapinsko iniciatyva vartai buvo atstatyti. Vartų pagrindus sudaro keturi kertiniai mūriniai, tinkuoti stulpai, laikantys dvišlaičius stogus su kryžiais.

Lapainios senovės gyvenvietės (AR 303)

Tarp Nemuno ir Palapainės upelio santakos išsiskiria gyvenviečių ir radimviečių kompleksas. Iš viso suskaičiuotos 4 gyvenvietės ir 4 radimvietės. Jos datuojamos akmens (paleolitas, mezolitas, neolitas) ir bronzos amžiumi bei ankstyvuoju geležies amžiumi.

Kalvių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia ir varpinė (AtR 107)

Kalvių šv. Antano Paduviečio bažnyčia ant Kalvių ežero kranto pastatyta medinės, 1792 m. sudegusios bažnyčios vietoje. Ji pastatyta 1800–1806 metais Tomo ir Juzefos Vavžeckių lėšomis.

Bažnyčia yra rotondinio plano su prieangio ir zakristijos priestatais. Bažnyčios prieangis turi klasikinį dorėninio orderio portiką. Įdomi bažnyčios išorė – mūrinių jos sienų tinkas padengtas raudono lauko granito skaldos mozaika. Bažnyčia – kupolinė. Aukštis iki kupolo – 5 m, bendras aukštis 15 m.

1936 m. rekonstruotas bažnyčios interjeras. Iš senojo interjero prie vargonų yra likusi dalis kolonados su galerija, anksčiau juosusia visą patalpą.

Greta yra medinė, karkasinės konstrukcijos varpinė.

Kruonio miestelio istorinis centras (U 20) 

Miestelis yra radialinio plano su aikšte centre. Senoji miestelio dalis yra susiformavusi iki XVII a. vidurio. Prie „slavų kampo“ ir Darsūniškio gatvių pastatai stovi galais į gatvę. Yra išlikusi medinė cerkvė, mūrinės dvarvietės liekanos.

Kruonio dvarvietė (A 1308)

1570 m. Kruonis atiteko Oginskių giminei. Jau perdavimo akte minima, jog dvarą sudarė keturi namai ir ūkiniai pastatai (svirnas, kepykla, alaus darykla, tvartas, vežiminė, ledainė, vandens malūnas). Manoma, kad XVI–XVII a. sandūroje ar XVII a. pradžioje Teodoras Bogdanas Oginskis Kruonyje, dešiniajame Kruonės upelio slėnio šlaite, pasistatė naujus, puošnius renesanso stiliaus mūrinius rūmus su erdviomis salėmis ir kambariais, perdengtais kryžminiais skliautais su nerviūrų raštu. Tolesnė dvaro istorija taip pat nėra aiški. Žinoma, kad 1812 m. Napoleono žygio į Maskvą metu dvaras buvo apgriautas ir nebeatstatytas. Dėl dalyvavimo 1831 m. sukilime dvaras iš Oginskių buvo konfiskuotas ir perduotas valstybės iždui. Matyt, po šių įvykių dvaras ir pradėtas ardyti. Vyresni miestelio gyventojai prisimena, jog ir praėjusiame šimtmetyje dvaro sienos buvo ardomos, o plytos naudotos kaminų ir krosnių statybai.

2004 m. archeologiniai žvalgymai, o ypač 2005 ir 2006 m. archeologiniai tyrimai suteikė kiek daugiau informacijos apie XVII–XIX a. pr. dvarą. Patikslintos dvarvietės ribos; nustatyta, kad bendras dvaro plotis buvo 14, ilgis – 36 metrų. Sprendžiant pagal išlikusius griuvėsius ir pamatų plotį, jis buvo dviejų aukštų, skliautinėmis lubomis. Po keliomis patalpomis aptikti rūsiai, perdengti cilindriniais skliautais. Didžioji dalis tyrimų metu surastų radinių (koklių, keramikos fragmentų) datuojami  XVI–XVIII a., nors pasitaikė ir keletas XV a. radinių.

Kruonio Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčia (AtV 362)

1626 m. Teodoras Oginskis Kruonyje pastatė renesanso stiliaus unitų bažnyčią. Po to ne kartą perstatinėta. Dabartinės bažnyčios architektūrinės formos artimos nedidelėms tradicinėms cerkvėms, bet kartu primena ir vienabokštes XVII a. Lietuvos renesansines bažnyčias. Kruonio bažnyčia išsiskiria originaliu kupolu ir 33 m aukščio bokštu. Žemesnė ir siauresnė už navą presbiterija baigiasi penkiabriaune apsida.

Bažnyčia yra raudonų plytų, iš lauko pusės aptinkuota ir nudažyta kalkėmis. Interjeras kuklus. Jį puošia du unikalūs Teodoro Bodgano ir Samuelio Levo Oginskių  bareljefiniai antkapiniai paminklai.

Maisiejūnų piliakalnis (A 1298)

Piliakalnis įrengtas Strėvos upelio kairiojo kranto aukštumos pakraštyje esančioje atskiroje kalvoje. Šlaitai statūs, iki 12–14 m aukščio. Aikštelė keturkampė, pailga, 33x13 m dydžio. Gynybinę sistemą sudarė pietvakariniame, pietrytiniame ir šiaurės rytiniame aikštelės pakraščiuose supiltas pylimas ir žemiausio šlaito papėdėje  buvo iškastas gynybinis griovys. Šiaurinėje, šiaurės vakarinėje piliakalnio papėdėje yra papėdės gyvenvietė.

Pagal gyvenvietėje rastą lipdytą brūkšniuotu, grublėtu ir lygiu paviršiumi bei žiestą keramiką, geležies šlaką, 2 trinamąsias girnas piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia.

Maisiejūnų pilkapynas (A 317)

Pilkapyne buvo suskaičiuoti 43 pilkapiai, iš kurių 28 yra ištirti. Pilkapiai buvo 5–10 m skersmens, iki 1 m aukščio. Pilkapiai pilti iš smėlio. Beveik visi tirti pilkapiai buvo su akmenų grindiniais centrinėje dalyje, akmenimis apdėtais sampilais. Pilkapiuose laidoti deginti ir nedeginti mirusieji su įkapėmis (ginklais, papuošalais, buities įrankiais, keramika).

Datuojamas V–VI a. ir XI–XII a.

Migonių piliakalnis (A 1302)

Migonių piliakalnis įrengtas aukštame Kruonės upelio kranto aukštumos kyšulyje. Iš vakarų, šiaurės ir rytų jį supa slėnio daubos, iš pietų prieina kiek žemesnė aukštuma. Piliakalnio šlaitai į slėnį statūs, 11–16 m aukščio. Aikštelė ovali, orientuota šiaurės-pietų kryptimi, 16x9,5 m dydžio. Piliakalnio pietiniame aikštelės krašte buvo supiltas 4 m aukščio ir 13 m pločio pylimas. Jo išorinis 8 m aukščio šlaitas nusileidžia į 2 m gylio ir 25 m pločio griovį. Aplink piliakalnį egzistavo papėdės gyvenvietė, užėmusi apie 1,5 ha plotą.

1954–1955 ir 1957 metais vykdyti sistemingi piliakalnio ir gyvenvietės archeologiniai tyrinėjimai. Tyrimų metu užfiksuota, jog pylimas keturis kartus buvo taisytas, aukštintas, sustiprinti ir piliakalnio šlaitai. Tiriant piliakalnį ir gyvenvietę rasta daug lipdytos keramikos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi. Individualių radinių (papuošalų, ginklų, buities įrankių) gana nedaug. Pagal radinių paplitimą ir gynybinių įtvirtinimų remontus matyti, kad piliakalnyje nuolat buvo gyvenama tik jo egzistavimo pradžioje. Tuo metu jis buvo žemesnis, aikštelė didesnė. Vėliau stiprinant gynybinius įtvirtinimus ir daugėjant gyventojų, aikštelė tapo per ankšta. Gyventojai persikėlė į papėdės gyvenvietę, o piliakalnis pradėtas naudoti kaip slėptuvė pavojų metu.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia.

Migonių pilkapynas (A 316) 

Pilkapyne yra 45 5–12 m skersmens ir iki 1,5 m aukščio pilkapiai. Pilkapiai supilti iš smėlio. Sampilus juosia akmenų vainikai. Kai kurie pilkapiai buvo su dviem – išoriniu  ir vidiniu – vainikais. Pilkapiuose laidoti nedeginti mirusieji su gana negausiomis įkapėmis (geležiniu antskydžiu, įmoviniais ietigaliais, peiliu, lazdeliniu smeigtuku, sagtimis, lankine sege, lipdyta keramika lygiu paviršiumi).

Datuojamas IV–V a.

Rokiškių piliakalnis (A 300)

Piliakalnis įrengtas atskiroje, nedidelėje kalvoje. Šlaitai statūs, 7–8 m aukščio. Aikštelė ovali, 1,5 m ilgio ir 3 m pločio. Iš šiaurės, rytų ir pietų pusės aikštelė buvo apjuosta iki 1,5 m aukščio ir 7,5 m pločio pylimu. Aplink piliakalnį yra papėdės gyvenvietė.

Pasakojama, kad pagonybės laikais piliakalnyje stovėjusi pagonių bažnyčia, kuri vėliau nugrimzdusi į žemę.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia.

Tadaravos malūnas-lentpjūvė ir malūnininko namas (IP 69)

Tadaravos vandens malūnas istoriniuose dokumentuose minimas jau nuo 1850 m. Malūnas buvo Tadaravos dvaro dalis. Pirmojo pasaulinio karo metu jis buvo padegtas, po karo – atstatytas ir išnuomotas vokiečiams Kvantams. Šie greitai įrengė (iki 1930 m.) vokišką vandens turbiną, o 1932 m. – valcus. Kartais Strėvoje trūkdavo vandens, kad pakankamai gerai suktų įrengimus, todėl 1938 m. buvo prijungtas vieno cilindro angliškas variklis. Sovietiniu laikotarpiu jis buvo nacionalizuotas, tačiau malimo įrengimai, išsidėstę trijuose aukštuose, nebuvo pakeisti – išliko prieškariniai. Šalia malūno buvo įrengta lentpjūvė.

Tadaravos malūnas išsilaikė, išsaugojo net smulkiausias autentiškas detales iki pat XX a. pabaigos. Jis veikė iki pat gaisro, kilusio 1997 m. Po jo išliko tik dalis mūrinių malūno sienų ir malūnininko namas.

Nemaitonių seniūnija

Ringailių akmuo su „Marijos pėda“ arba „Čigonės pėda“

Akmuo yra 1,9 m ilgio, 1,35–1,8 m pločio ir 0,34–0,55 m aukščio. Viršutinė akmens plokštuma yra lygi. Joje yra du įdubimai (9,5 cm ilgio, 4 cm pločio, 1–1,5 cm gylio ir 14 cm ilgio, 7 cm pločio, iki 4 cm gylio), primenantys pėdas.

Žmonių vadintas „Čigonkos“ akmenimi. Pasakojama, kad čia sušalusi čigonė su vaiku. Žmonės pasakojo matydavę, kad iš greta esančios rėvos, ūkanotą rytą išeina čigonė, atsisėda ant to akmens ir šukuoja plaukus. Dar pasakojama, kad čia stovėjusi Marija ir nusimušusi pirštą.

Ringailių kalnas, vadinamas Kupolio kalnu (M 276)

Alkakalnį sudaro du kalnai: pietrytinis mažesnis (apie 75–90 m skersmens) kalnelis ir šiaurės vakarinis didesnis kalnas (280 m ilgio ir 120 m pločio, iki 12–18 cm aukščio šlaitais). Viršutinė didesniojo kalno dalis yra užpelkėjusi ir vadinama „Velnio duobe“.

Padavimai pasakoja apie kalne vykusius šokius. Žmonės pasakodavo, kad ant kalno šokdavo velniai su kaimo merginomis ir ištrypę kalno viršūnę, virtusią raisteliu. Šokdami jie dainavo dainą „Kupole“. Čia jie visą naktį šokdavo, linksmindavosi. Ryte išaušus pamatydavę, kad po raistą – Velnio duobę – beklampoję.

Palomenės seniūnija

Gegužinės Viešpaties Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia ir varpinė (IP 1115)

Dabartinė mūrinė bažnyčia pradėta statyti 1910 m. Iki 1915 m. buvo iš tašytų akmenų išmūrytos sienos, uždengtas stogas. Statyba atnaujinta 1928 m. Galutinai dar nebaigta įrengti bažnyčia 1932 m. buvo pašventinta. Iš senosios medinės bažnyčios 1933 m. pastatyti 2 aukštų parapijos namai.

Gegužinės bažnyčia yra istoristinio stiliaus, lotyniško kryžiaus plano, su 2 bokštais ir trisiene apside. Vidus 3 navų. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Guronių (Pravieniškių) pilkapynas (A309 P)

Pilkapyne yra apie 100 pilkapių. Pilkapių sampilai 5–10 m skersmens ir iki 1,5 m aukščio. Sampilai apjuosti grioviais ir duobėmis. Ištirti 6 pilkapiai. Tyrimų metu užfiksuoti degėsių sluoksniai, viename pilkapyje rastas geležinis pjautuvas ir žąslai, kitame – žąslų fragmentas.

Pilkapynas datuojamas IX–XII a.

Palomenės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir varpinė (IP 983)

Pirmąją koplyčią dvare virš laidojimo rūsio 1809 m. pastatė M. Zaleckis. Koplyčioje 1840 m. įrengti 3 altoriai. 1864 m. uždarius Paparčių dominikonų vienuolyną, Palomenėje apsigyveno vienuolis kunigas Poliakovskis. 1877 m. valdžia leido joje laikyti 4 pamaldas per metus. 1903 m. koplyčia gerokai remontuota, o 1915 m. ji, atnaujinta ir išplėsta, tapo bažnyčia; įkurta parapija.

Palomenės bažnyčia medinė, klasicistinė, stačiakampio plano, su 4 kolonų portiku, bebokštė. Šventorių juosia medinių statinių tvora. Jame stovi medinė varpinė.

Šilonių (Jačiūnų) brasta, vad. Velnio tiltu (M 271)

Tai miško kelias per Laukystos upelį (be tilto). Brasta vadinama „Velnio tiltu“, nes, kaip pasakodavo vietiniai žmonės, nakties metu šią vietą būdavo sunku pervažiuoti, kadangi seniau čia vaidendavosi.

Paparčių seniūnija

Pakalniškių I ir II pilkapynai (A294 P, A1843)

Pilkapynai vienas nuo kito yra 100 m atstumu.

I-ajame pilkapyje yra 10 6–9 m skersmens, iki 0,5 m aukščio, sulėkštėjusių pilkapių. Dalis pilkapių buvo su akmenų vainikais. Jie datuojami VI–VIII a.

II-ojo pilkapyno pilkapiai išskleisti ariant. Tiriant pilkapyną buvo rasti degintiniai palaidojimai, be to, užfiksuota, kad pilkapiai buvo apjuosti grioviais. Pilkapynas datuojamas I tūkstantmečio pabaiga – II tūkstantmečio pradžia.

Panerių akmuo ir šaltinis (M 134K)

Akmuo – nupjauto kūgio formos, 1,3 m ilgio, 1,1 m pločio ir 0,9 m aukščio. Viršutinėje akmens dalyje yra du 14 cm atstumu vienas nuo kito nutolę įdubimai, kurie, žiūrint iš šiaurės vakarų pusės, primena kairės ir dešinės kojos pėdų atspaudus.

20 m į šiaurės rytus nuo akmens yra šaltinis. Jis srūva iš bevardžio upelio kranto šlaito ir plūsta į rytus, tiesiai į žemiau pratekantį minimą upelį.

Žmonės pasakoja, kad akmenyje pėdas įmynė Dievas tada, kai dar akmenys minkšti buvo, o šaltinio vandenį žmonės nuo seno laikę šventu.

Paparčių piliakalnis, vad. Žydkapiu (A 1307)

Piliakalnis, vadinamas Žydkapiu, įrengtas Žiežmaros upės kairiajame krante esančiame aukštumos kyšulyje. Rytinė piliakalnio dalis remiasi į upelį, iš šiaurės ir pietų jį juosia upelio slėnis, iš vakarų prieina gretima aukštuma. Piliakalnio šlaitai statūs, 16–18 m aukščio. Didžioji aikštelės dalis (rytinė) nuplauta Žiežmaros upelio. Dabar ji pailga, orientuota rytų-vakarų kryptimi. Ji yra 25 m pločio vakariniame gale, 3 m ilgio centre, 7 m ilgio rytiniame krašte, iki 2 m iškiliu viduriu. Piliakalnio įtvirtinimus sudaro 1 pylimas ir 1 gynybinis griovys.

Rytinėje, šiaurės rytinėje piliakalnio pašlaitėse pastebėta 0,3 ha ploto papėdės gyvenvietė.

Pasakojama, kad „ ... piliakalnyje labai seniai buvo palaidotas žydas su gausiu būriu vaikų. Tą kapą žydai laikę šventu ir seniau švenčių metu rinkdavęsi ir raudoję graudžias raudas”. Galbūt todėl vietiniai žmonės piliakalnį nuo seno ir vadino Žydkapiu. Šis pavadinimas ilgainiui imtas naudoti ir literatūroje.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia.

Paparčių buv. bažnyčios ir vienuolyno pastatų ansamblis (AtV 364)

1649 m. LDK iždininkas G. Beinortas fundaciniu raštu Paparčiuose įkurdino dominikonus ir dovanojo jiems dvarą su visais ūkiniais pastatais ir žeme. Iki 1670-1680 m. buvo pastatytas klasikinis, konvento tipo vienuolynas su trimis korpusais, vidiniu kiemu bei jį supančiu vidiniu koridoriumi, taip pat bažnyčia, pastatyta prie vakarinio vienuolyno šono.

Po 1863 m. sukilimo vienuolynas buvo uždarytas, pastatai perduoti Saratovo pėstininkų 108 pulko 2 batalionui. Po kelerių metų kareiviai iš vienuolyno išsikraustė, pastatai palikti tušti. Tik 1891 m. jie perduoti žydams, kurie juos išardė ir pardavė.

Iki šių dienų iš vienuolyno ansamblio išliko tik mūriniai vienuolyno vartai ir atokiau stovinti kapinių koplyčia.

Paparčių kaimo kapinių kolumbariumas

Kolumbariumas – tai 3 aukštų statinys su 24 skliautuotomis laidojimo nišomis. Statinys yra iš raudonų degto molio plytų, tinkuotas. Pastogėje apjuostas nesudėtingu karnizu, pietrytinėje sienoje – 9 piliastrai. Statinio ilgis – 10 m, plotis – 2,8 m.

Kolumbariumo tiksli pastatymo data nežinoma. Kolumbariumo pietrytinėje sienoje yra išlikusios dvi memorialinės plokštės su mirties datomis – 1833 m. ir 1848 m.

Datuojamas XIX a. II puse.

Rumšiškių seniūnija

Bijautonių piliakalnis (A 289)

Piliakalnis, vietinių gyventojų vadintas Pilimi, įrengtas į Strėvos upelio slėnį įsiterpusio kyšulio žemesnėje dalyje. Piliakalnį iš pietvakarių ir šiaurės rytų riboja griovos, nusileidžiančios į Strėvos slėnį, iš pietų-rytų prieina Strėva, o iš šiaurės vakarų – aukštuma. Šlaitai nuo griovos ir Strėvos upės statūs, iki 17 m aukščio. Aikštelė keturkampė, pailga. Išlikusi 7,5 m ilgio (buvo apie 25 m ilgio)  ir 5 m pločio aikštelės dalis. Šiaurės vakariniame aikštelės gale supiltas pylimas, už jo buvo priešpilis. Šiaurės vakariniame priešpilio krašte supiltas dar vienas pylimas, už kurio iškastas 13 m pločio ir 1 m gylio puslankio formos griovys.

Datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia.

Dovainonių piliakalnis (A1304)

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį suformavo į Nemuną įtekantis Seilupio upelis. Iš pietų ir rytų jį juosė upių slėniai, iš kitų pusių – daubos. Šlaitai statūs, dirbtinai pastatinti, 8 m aukščio šiaurinėje ir 18 m aukščio pietinėje pusėje. Aikštelė buvo apvali, apie 5 m skersmens. Aikštelę iš visų pusių juosė 1–3 m aukščio ir 10 m pločio pylimas. Nuo vakaruose esančio kranto kyšulio piliakalnis buvo atskirtas 2 m gylio, 10 m pločio viršuje ir 3 m pločio dugne grioviu. Į vakarus nuo piliakalnio už griovio 5 m aukščio kalvoje buvo įrengtas papilys. Dabar jo aikštelė trikampė, pailga, 23x7 m dydžio.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia. Nors po rytiniu piliakalnio pylimu rastas į įžemį įkastas lipdytas nežymiai brūkšniuotas puodas, datuojamas ankstyvuoju geležies amžiumi.

Dovainonių I–IV pilkapynai (A 1305, A 1306, A1554, A1555 

Netoli gyvenvietės išskiriamos 4 pilkapių grupės. I-IV pilkapynai yra 50–500 atstumu vienas nuo kito. I pilkapyne yra 6, II pilkapyne – 11, III pilkapyne – 8, IV pilkapyne – 12 pilkapių. Jų sampilai 4–7 m skersmens ir 0,3–1,5 m aukščio. Pilkapiai pilti iš smėlio. Tirtuose pilkapynuose ant pilkapių pagrindo aptikti degėsių sluoksniai, kai kuriuose pilkapiuose rasta po geležinį pjautuvą.

Pilkapynai datuojami IX–XII a.

Senojo kelio atkarpa (S 439)

Kelio atkarpa yra tarp Kauno marių ir Jiezno–Rumšiškių kelio. Senasis kelias, vedęs iš Vilniaus į Kauną, buvo nutiestas XIX a. II pusėje. Jo grindinys išgrįstas stambiais ir smulkesniais lauko akmenimis.

Lašinių piliakalnis

Piliakalnis įrengtas aukštame Strėvos upelio kranto kyšulyje. Jį iš pietryčių ir rytų juosia Strėvos upė, iš pietvakarių riboja gili griova, iš šiaurės vakarų prieina gretima aukštuma. Šlaitai statūs, nuo Strėvos ir griovos jie yra 20–30 m aukščio. Aikštelė keturkampė, pailga, 34x18 m dydžio. Piliakalnio gynybinę sistemą sudaro šiaurės vakariniame aikštelės gale supiltas pylimas ir už jo iškastas griovys. Šiaurės vakarinėje piliakalnio papėdėje, už griovio, gretimoje aukštumoje, yra papėdės gyvenvietė.

Kai kurių tyrėjų manymu, Lašinių piliakalnyje stovėjo kronikose minima Strėvos pilis, kurią 1368 m. užpuolė ir sudegino kryžiuočiai.

Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia–XIV a.

Rumšiškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir varpinė (AtR 108)

Pirmoji bažnyčia Rumšiškėse pastatyta XV a. pradžioje, vėlesnė – 1573 m. 1677 m. minima šiaudais dengta medinė bažnyčia. Žinoma, kad 1707 ir 1721 m. bažnyčia remontuota. 1859–1860 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Perkeliant Rumšiškių miestelį, 1958–1959 m. bažnyčia ir varpinė taip pat perkeltos į naują vietą – viršutinę Nemuno terasą.

Tiek bažnyčia, tiek varpinė yra liaudies architektūros formų. Bažnyčia stačiakampio plano, su šoninėmis zakristijomis, penkiasiene apside ir bokšteliu. Varpinė – 3 aukštų.

Žaslių seniūnija

Budelių piliakalnis (A 302KP)

Budelių piliakalnis, vadinamas Skarbu, Skarbo kalnu, įrengtas kairiajame Neries krante esančiame aukštame ir siaurame kranto kyšulyje, suformuotame dviejų gilių daubų, iš kurių teka Ravo upelis. Piliakalnį iš šiaurės rytų ir rytų juosia Neries upelio slėnis, iš šiaurės vakarų – Ravo upelis, iš pietryčių – gili griova, nusileidžianti į Neries slėnį, iš pietvakarių prieina gretima aukštuma. Šoniniai šlaitai, nusileidžiantys į Ravo upelį ir Neries slėnį, yra statūs, apie 25–26 m aukščio. Piliakalnio aikštelė keturkampė, pailga rytų–vakarų kryptimi, 24x13 m dydžio. Piliakalnio įtvirtinimus sudaro 3 pylimai ir 2 gynybiniai grioviai. Vakarinėje, pietvakarinėje piliakalnio papėdėje egzistavo papėdės gyvenvietė, užimanti maždaug 3 ha plotą.

Žmonės pasakodavo, kad seniau prieš vidurnaktį ant piliakalnio degdavusi ugnelė, kad jame paslėptas užburtas lobis arba kitaip „skarbas“. Greičiausiai todėl piliakalnis ir imtas vadinti Skarbu.

Piliakalnyje nebuvo vykdyti sistemingi archeologiniai tyrinėjimai. Lipdyta lygiu ir grublėtu paviršiumi keramika bei molinio verpstuko fragmentas, geležies šlakas buvo surinkti paviršiuje, į vakarus nuo piliakalnio esančioje gyvenvietės dalyje.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia.

Guronių alkakalnis, vadinamas „Pajautos kapu“ arba „Kiškio bažnyčia“ (M 61)

Tai nedidelė, 28 m skersmens ir 3–3,5 m aukščio kalvelė. Pajautos kapas aprašytas jau XVI a. Lietuvos metraščio legendinėje dalyje. Čia rašoma, kad kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo mirusią motiną Pajautą, pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė jį ties Žaslių ežeru. Stabas buvo garbinamas, vėliau, jam supuvus, imtos garbinti jo vietoje išaugusios liepos. XX a. užfiksuoti padavimai apie alkakalnį – kiek kitokie. Pasakojama, kad kalvelė – karžygio Pajauto kapas. Kunigaikštis žuvo per čia įvykusį mūšį, o kariai šalmais supylę jam kapą. Vėliau manyta, kad alkakalnyje buvusi pagoniška šventykla.

Laukagalio kapinynas (A 1685)

Kapinynas įkurtas atskiroje 5 m aukščio ir 29 m skersmens kalvoje. Anksčiau manyta, kad tai – piliakalnis, tačiau po 2002 m. žvalgomųjų tyrimų nustatyta, kad tai – XIII–XIV a. degintinis kapinynas. 

Laukagalio akmuo su dubenėliais (A 1303, M 28)

Akmuo vadinamas Aukuru, Didžiuoju, „Velnio sostu“. Jis – 5,15 m ilgio, 4,1 m pločio ir iki 2,3 m aukščio. Akmens aukščiausioje  dalyje išglūdintos 7 duobutės. Duobučių išsidėstymas primena Didžiojo Grįžulo Ratų žvaigždyno struktūrą. Pietinėje akmens dalyje – nulyginta plokštuma, jo pakraštyje yra iškalti trys 10–12 cm pločio grioveliai (latakai) plokščiu dugnu. Vienas iš jų horizontalus, kiti du grioveliai nuo pastarojo galų iškalti akmens šonu žemyn.

Pasakojama, kad ant šio akmens buvo kūrenama ugnis, aukojami gyvuliai. Kalbama, kad akmuo yra senovinis aukuras, kad aplinkui augęs ąžuolynas. Žmonės prisimena, jog ąžuolynas buvęs dar ir XX a. pradžioje, tačiau dabar likęs tik vienas ąžuolas.

1977 m. tirta akmens aplinka. Šalia jo aptiktos 2 laužavietės. Tačiau jų chronologija neaiški.

Laukagalio akmuo su „Žmogaus pėda“

Tai pailgas, trikampio formos, 2,2 m ilgio, 1 m pločio ir 0,5 m aukščio akmuo. Akmens viršuje įspausta 22 cm ilgio, 8 cm pločio ir 2 cm gylio „pėda“.

Naujažerio akmuo su ženklais (M 270)

Tai pailgas, apie 1,5 m ilgio ir 0,4-0,6 m pločio, 0,25 m aukščio akmuo. Akmenyje iškaltas kryžius, kurio galai baigiasi atskirais kryželiais.

Pasakojama, kad tai – pirmųjų krikščionių kapų antkapis. Taip pat manoma, kad tai gali būti didiko antkapio fragmentas.

Žiežmariai

Miestelio istorinė dalis (UV 59)

1495 m. Žiežmariai minimi kaip Didžiojo kunigaikščio dvaras tėvonija, 1499 m. – kaip valsčius. 1522 m. Žiežmariai paminėti kaip miestas, o 1528 m. – jau kaip pavieto centras. XVI a. viduryje Žiežmariai tapo svarbiu prekybos punktu, pagyvėjo amatai, dvaras pradėjo daugiau gaminti žemės produktų rinkai. 1529–1567 m. Žiežmariai buvo įtraukti į neprivilegijuotų miestų sąrašus, bet nuo 1567 m. vėl turėjo Magdeburgo teises. 1580 m. miestelis du kartus degė.

Dvaras (IP 287)

Grafo Benedikto Tiškevičiaus dvaras šalia Žiežmarių miestelio pastatytas 1858 m. Jį suprojektavo italų architektas Cezaris Laurynas Anichinis. Pagal jo projektus taip pat buvo pastatytas dvaro malūnas, įveistas parkas, iškastas kanalas, kūdros, įrengti tvenkiniai, sustiprinti pylimai.

Dvaro teritorija užima 2,3 ha plotą. Šiuo metu yra išlikę du pastatai, priklausę dvaro statiniams. Tai – klasicizmo stiliaus vieno aukšto, tinkuoto mūro gyvenamasis pastatas su keturių kolonų portiku. Iš kitų dvaro pastatų išlikęs vienas ūkinis pastatas (apgriuvęs tvartas), taip pat parkas.

Sinagoga

Sinagoga statyta XIX a. viduryje. XX a. pradžioje ji nukentėjo nuo gaisro. 1920 m. sinagoga atstatyta. Po karo ji buvo paversta sandėliu.

Sinagoga yra ištęsto stačiakampio plano; jaučiama romantizmo įtaka. Sinagogos vyrų salėje yra 18 arkinių langų. Centrinėje šios salės dalyje yra išlikusios dvi iš keturių seniau buvusių kolonų, tarp kurių buvo įkomponuota bima. Moterų dalyje, sinagogos antrame aukšte, yra išlikusios arkinės angos.

Žiežmarių seniūnija

Dainių alkakalnis, vadinamas Ragankalniu (M 146)

Tai apskrita, kiek pailga kalva. Viršuje išsiskiria nedidelė 10x10 m dydžio aikštelė. Stačiausias rytinis 3–4 m aukščio alkakalnio šlaitas leidžiasi į raistą. Nuo pagrindinės kalvos į šiaurės pusę nusitęsia 50 m ilgio atragis. Jo plotis siekia 15 m, aukštis – 1,5 m. Alkakalnis yra drėgnoje vietoje; paprastai jį supa vanduo.

Žmonės pasakodavo, kad ant šio kalno rinkdavusios raganos; čia jos linksmindavosi, šokdavo.

Mūro Strėvininkų piliakalnis (A 318K)

Mūro Strėvininkų piliakalnis buvo įrengtas Strėvos upės kairiajame krante buvusioje kalvoje. Iš šiaurės, rytų ir pietų ją supo upė ir jos slėnis (dabar Bačkonių tvenkinys). Pietvakariuose piliakalnis siekė aukštumą, nuo kurios buvo atskirtas pylimu ir grioviu.

Piliakalnis buvo apardytas 1955 m. statant Bačkonių (Pastrėvio) hidroelektrinę. Duomenų apie piliakalnio išvaizdą ir matmenis iki hidroelektrinės statybos nėra; turimi tik dabartiniai duomenys. Dabartiniai piliakalnio šlaitai statūs, iki 16 m aukščio. Aikštelė yra trapecinė, pailga šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi,  23 m ilgio ir 10 m pločio rytinėje pusėje ir 8,5 m pločio vakarinėje pusėje. Pietvakariniame aikštelės krašte išlikusios 0,5 m aukščio ir 12 m pločio pylimo liekanos.

Į vakarus nuo piliakalnio, gretimoje aukštumoje, buvo papėdės gyvenvietė, užėmusi 1,2 ha plotą.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.

Mūro Strėvininkų dvaras (IP 279)

Apie 1600 m. Mūro Strėvininkų dvarą įsigijo Oginskiai. XVII a. II pusėje Bogdanas Oginskis pasistatė naujus dvaro rūmus. Dėl dalyvavimo 1831 m. sukilime dvaras iš Oginskių buvo konfiskuotas ir perduotas valstybės iždui.

Iki dabar yra išlikęs gyvenamasis pastatas, arklidė, ūkinis pastatas. Šiuo metu gyvenamajame pastate ir arklidėje veikia pensionatas.

Žydų žudymo vieta ir kapas (M 24 ir M 25)

Tai – memorialinės vietos Strošiūnų šile. 1941 m. rugpjūčio 29 d. į Strošiūnų šilą iš aplinkinių vietovių buvo suvaryti ir sušaudyti žydai.

Nuotraukos iš Kaišiadorių rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus bei Kaišiadorių muziejaus archyvų.

Informaciją parengė

Švietimo ir kultūros skyriaus

vyr. specialistė

Augustina Grinkevičiūtė

Išsamesnės informacijos galima teirautis tel. (8-346) 51594 arba el. p.

augustina.grinkeviciute @ kaisiadorys.lt 

Nekilnojamų kultūros vertybių registras

Archeologinių vietų sąrašas

Mitologinių vietų sąrašas

Įvykių vietų sąrašas

Laidojimo vietų sąrašas

Urbanistikos vertybė

Statinių sąrašas

NAUJAI IŠAIŠKINAMI PAMINKLAI

Laikinosios apskaitos istorijos ir kultūros vertybių sąrašas

RESPUBLIKINĖS REIKŠMĖS PAMINKLŲ SĄRAŠAS

Archeologijos paminklai

Istorijos paminklas

Architektūros paminklai

VIETINĖS REIKŠMĖS PAMINKLŲ SĄRAŠAS

Archeologijos paminklai

Istorijos paminklai

Architektūros paminklai

Urbanistikos paminklas